Teise i garbe ir oruma

                     Galima sakyti, kad teismų praktika patvirtina šio politinio veikėjo samprotavimus. Kaip pavyzdys, pateiktina ištrauka iš LAT bylos Nr. 2A-3/2012, kurioje R. Z. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu nuteistas pagal LR BK 154 straipsnio 2 dalį.¹⁴  

                      R.Z. nuteistas už tai, kad VšĮ „Raseinių krašto televizija“ eteryje transliuotoje laidoje „Tiesioginis eteris“ paskleidė informaciją, kad:  „<...> 2008 m. Seimo narys ponas R. A. ir jo giminė, tiksliau giminaitis, A. V. įsteigė UAB „A“, per kurią tris kartus buvo perkami trylika naujų autobusų UAB „Raseinių autobusų parkas“, išplauta per 1,2 mln. Lt <...>“; „<...> 2009 m. liepos mėn. pono R. A. vadovaujama komanda už juokingą kainą parduoda pastatą Vilniaus gatvėje, kuris taip pat priklauso UAB „Autobusų parkas“. Seimo narys R. A. susižeria nemažą pinigų sumą<...>“.                     

                      LAT pakartotinai įvertino R.Z. veiksmus ir nerado juose aplinkybių, leidžiančių palikti Šiaulių apygardo teismo sprendimą galiojančiu. Atsižvelgiant į tai, kad iš tikrujų buvo prielaidų daryti panašias į R.Z. išvadas, LAT konstatavo, kad bendra teksto prasmė ir R. Z. pavartoti sąlyginiai pasisakymai rodo, jog jis nepateikė jokios naujos konstatuojamojo pobūdžio informacijos, o remdamasis turėta informacija, įvertino įvykius, išdėstė savo požiūrį į juos. Sutinkant su tokia LAT nuomone, galima taip pat pabrėžti, kad Šiaulių apygardos teismas netesingai interpretavo BK 154 str, pareikšdamas, kad R.Z. iš pradžių turėjo įsitikinti informacijos tikrumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tokia teismo pastaba yra visiškai nepagrįsta. Būtų sunku įsivaizduoti situaciją, kai kiekvienas asmuo, prieš pateikdamas tam tikrą informaciją, iš pradžių įsitikintų, jog ji yra tikra, nes tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas informacijos tikrumu.

                      Taigi darytina išvada, kad asmuo negali būti nubaustas pagal 154 str. už šmeižimą tuo atveju, kai jis skleidė klaidingą informaciją iš anksto nepatikrinant ar tikrai ji yra teisinga. Atsižvelgiant į teismų praktiką ir kai kurių autorių nuomonę, asmens sąžiniga klaida taip pat galėtų būti aplinkybe, leidžiančia atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 154 str. Manytina, galima išskirti du sažiningos klaidos atvejus. Kad būtų lengviau suvokti šiuos atvejus, pateiktina sugalvota situacija.

                      Pilietis M. L., būdamas vidurinės mokyklos biologijos mokslų mokytoju, kaltina tos pačios mokyklos direktorių L K. tuo, kad pastarasis imdavo kišius iš mokinių tėvų siūlydamas už tai gerus pažymius ir raudoną diplomą. L.K. savo ruožtu kaltina M. L. šmeižimu, tvirtindamas, kad nieko panašaus nebuvo daręs. Šią situaciją galima įvertinti trejopai:

• M. L. veiksmai būtų įvertinti kaip šmeižimas tuo atveju, jeigu jis būtų įsisitikinęs, kad L. K. ne karta neėmęs kišių iš tėvų, tačiau tokiais savo žodžiais dėl tam tikrų tikslų, kurie šiuo atveju reikšmės neturi, norėjo apšmeižti L. K. ir pažeminti jo garbę ir orumą;
• Tuo atveju, jeigu M. L. būtų įsitikinęs, jog K.L. ėmė kišius, pavyzdžiui matė, kai L.K. vienas iš mokinių tėvų perdavinėjo voką, tačiau iš tikrųjų tai buvo laiškas su padėka, M. L. veiksmus galima būtų sąžininga klaida. Pažymėtina, kad šiuo atveju tokius M . L. veiksmus gina Europo žmogaus teisių konvencija. Dėl šio yra pasisakęs Europos žmogaus teisių teismas, teikdamas, kad Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją¹⁵.
• Taip pat yra galimas dar vienas atvejis, neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės. M.L. galėjo paskleisti informaciją dėl L. K. kišininkiavimo įvartinant tam tikras aplinkybes, tarkim pašalinių žmonių nuomonę, tačiau iki galo neįsitikinus šios informacijos tikrumu. Analogiškas variantas kaip tik ir buvo pateiktas auksčiau, analizuojant LAT bylą Nr. 2A-3/2012.

 
                     

 

                               

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Teisėjų kolegija įvertinusi apeliantės skundo argumentus bei faktinius bylos duomenis, pažymi, kad privataus kaltinimo pobūdžio esmė lemia tai, kad pirmiausia nukentėjusysis sprendžia, ar prieš jį padarytomis veikomis jo interesai yra paleisti taip aštriai, kad dėl to verta kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą. Todėl natūralu, kad gali būti susiduriama su tokia situacija, kai asmuo, save vertinantis kaip nukentėjusį asmenį, gali per jautriai sureaguoti į kito – kaltinamo nusikaltimu – asmens išsakytus žodžius, mintis ar nuomonę, vertindamas pastarąją kaip nusikaltimą.

 
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                    

                    

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

¹ Sokrato apologija ; Kritonas / Platonas, 1995 m.

² Žmogaus garbė ir orumas: interpretavimo ir gynimo problemos, „Teisės problemos“. 2004 m. Nr. 1(43).

³ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000 m.

⁴ Visagino miesto apylinkio teismo nuosprendis PK-18-724/2011

⁵ Lietuvos Respublikos Konctitucija ....

⁶ Nacionalinė teismų administracija. Informacinis pranešimas 2013-04-29     http://www.teismai.lt/newsletter.php?page=3448

⁷ Lietuvos Respublikos Baudz

⁸ Lietuvos Resupblikos visuomenės informavimo įstatymas ..

⁹ Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis 2 Nr. PK-61-884/2012.

¹⁰ Kauno apygardo teismo sprendimas Nr. 1A-16-397/2013

¹¹ Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis 2 Nr. PK-4-876/2011

¹² http://www.advoco.lt/lt/ziniasklaidai/teisinio-svietimo-informacija_234/ziniasklaidai_314.html

¹³ Frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūno V. Mazuronio pranešimas.            http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=618&p_d=119765&p_k=1

¹⁴ Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. Nr. 2A-3/2012.

 

¹⁵  EŽTT 1976 gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę