Teise i garbe ir oruma

1. Šmeižimas. Objektyvieji ir subjektyvieji požymiai

                   Prieš pradėdat šnekėti konrečiai apie šmeižimą, bei jo santykį su žodzio laisve, iš pradžių yra būtina paminėti ir aptarti šios nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Remiantis bendrąja baudžiamąja teise objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai sudaro baudžaimojo įstatymo saugoma vertybė, veikos pavojingumas, įstatyme numatti pavojingi padariniai, priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, asmens, trauktinio baudžiamojo atsakomybės amžius. Tuo tarpu į subjektyviuosius požymius įeina pakaltinamumas ir kaltė.

                   Visų pirma reikia pradėti nuo to, kad šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą. Būtent nuo garbės ir orumo, kaip pirmaiusio objektyviojo šios nusikaltamos veikos požymio, aptarimo ir reikėtų pradėti, norint suprasti šmeižimo esmę ir reikšmę.

1.  Garbės ir orumo, kaip įstatymais saugomos vertybės.

Asmens dvasinys gyvenimas – tai gyvenimas vertybių pasaulyje. Dvasiškai išsivistęs žmogus – tai žmogus, turintis garbę ir orumą, žmogus, kuris turi teisę į savo asmenybės pasireiškimą, jei tai nepažeidžia kitų asmenų interesus. Žmogus, kaip sąmoninga, mastanti butybė, yra susirūpinęs tuo, ką apie jį galvoja apinkiniai, kaip įvertina jo amsenybę ir jo poelgius. Tuo pačiu metu asmuo negali pats nesusimąstyti apie savo vietą tarp kitų individų. Tokia asmens dvasinė ryšis su visuomene ir pasireiškia per sąvokas „garbė“ ir „orumas“. Kai kurių mokslininkų, politinių bei visuomeninių veikėjų nuomone, visų vertybių sąrašo pirmoje vietoje turi būti įrašyti būtent garbė ir orumas. Pasak anglų rašytojo, poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspryo: „Mūsų garbė tai mūsų gyveminas. Ir garbė ir gyvenimas yra neatsiejimai dalykai. Garbės praradimas prilyginamas gyvenimo praradimui“.

Įvertinus skirtingus istorijos epochas, galima pastebėti, kad senais laikais tokios vertybės, kaip žmogaus gyvenimas, laisvė ir sveikata buvo beveik ignoruojami, tačiau garbė ir orumas, savo ruožtu, buvo vertinami ir ginami. Atėnų demokratijos filosofas Sokratas yra viena iš tų asmenybių, kurios nukreipė savo protą į patį save ir į savo paties vertingumą kitų atžvilgiu. Jis buvo oficialiai apkaltintas ir nuteistas mirti, už tai, kad negerbė tradicinių dievų ir tuo  demoralizavo jaunimą. Platono dialoge «Kritonas», Sokrato draugas Kritonas bausmės išvakarėse aplankė nuteistą mirti Sokratą ir pasiulė jam gelbėtis nuo mirties. Sokratas, atsisakydamas bėgti, pareiškė, kad «ne gyvenimą iš viso, o tik gerą gyvenimą reikia labiausiai vertinti»¹. Pabėgimas paneigtų paties Sokrato susikurtą gyvenimo moralines normas. Jis prarastų save patį ir tuo nuviltų žmones, kurie tikėjo ir laikėsi Sokrato filosofija. Šnekant apie viduramžio ir Naujųjų laikų laikotarpius, dvikova buvo laikoma priemone apginti pažeistą garbę. Kaip pavizdį galima paminėti įžymų rusų poetą ir rašytoją A.S.Puškiną, kuris dėl įžeistos garbės iškvietė į dvikovą Ž. Dantesą, kuo pasekoje A.S. Puškinas buvo mirtinai sužalotas ir po dviejų dienų mirė. Tai rodo, kad tais laikais prioritetas buvo teikiamas būtent asmens garbei ir orumui, o ne gyvybei.

                   Atsakant į klausimą, kodėl gi yra taip svarbu apsaugoti asmens garbę ir orumą, galima pradėti nuo to, kad būtent garbingas ir orus žmogus laikysis visuomeninių normų ir bendražmogiškų elgesio taisykių. Savigarbos jausmas priverčia žmogų nustatinėti vis naujus tikslus ir siekti geresnių rezultatų. Yra logiška, kad žmogus, kurio garbė ir orumas pažeminami, pradės vengti minėtas normas ir taisykles. Būtent dėl to kiekviena valstybė turi visais įmanomais būdais ir priemonėmis apsaugoti šias asmens prigimtines teises. Žmogaus garbė ir orumas, kaip neturtinės vertybės, gina gausybė tarptautinių teisės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti nacionaliniai įstatymai, įskaitant ir Lietuvos Respublikos (toliau LR) Baudžiamąjį kodeksą. Pradėdant analizuoti tarptautinius teisės aktus, galima pastebėti, kad jouose daugiau akcentuojamas žmogaus orumas nei garbė. Žmogaus teisių doktrina yra grindžiama nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, žmogaus teisių apsaugos tikslas – apginti žmogaus orumą. Šiuo požiūriu labai didelę įtaką padarė visuomenės raidoje susiformavusi, Pasaulinėje konferencijoje žmogaus teisių klausimais Vienoje 1993 m. minima nuostata, kad visos žmogaus teisės yra tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos. Žmogaus teises būtų galima apibrėžti kaip moralės, elgesio normas, visuomenines vertybes, kurių tikslas – apsaugoti žmogaus orumą. 1945 m. 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija preambulė prasideda nuo žodžių, kad įgimto orumo ir lygiį bei neatimamį teisiį pripžinimas visiems žmonėms yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas, teigia, jog visi þmonës gimsta orūs ir orumą privalu saugoti. Taip pat žmogaus orumas yra minimas 1945 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tačiau abiejų dokumentų atveju, asmens orumui nėra skirti atskiri straipsniai. Galima sakyti, kad pagrindinis dėmesys žmogaus orumui ya skiriamas Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurios nuostatos įsakmiai draudžia žeminti žmogaus orumą.

                   Grįžtant prie teiginio, kad tarptautiniuose dokumetuose nėra minima sąvoka „garbė“, atkreiptinas dėmesys, kad žmonės gimsta lygūs orumu, o ne garbe. Garbė – yra nusipelnoma, užsitarnaujama. Tuo pačiu metu galima teigti, kad šios dvi sąvokos yra neatsiejamos viena nuo kitos. Tais atvejais, kai žeminama žmogaus garbė, neišvengiamai žeminamas ir jo orumas. Lietuvos baudžiamosios teisės mokslininko K. Jovaišo teigimu  atvirkštinė priklausomybė anaiptol nėra užprogramuota. Jeigu žmogus yra nusipelnęs blogo vardo, negarbės, įsakmus draudimas žeminti jo orumą galioja, tačiau negalima žeminti to, su kuo kai kurie žmonės nieko bendro neturi, t.y. garbės.² Vertinant mokslininko teiginį, galima daryti išvadą, kad jis atmeta situaciją, kai pažeminus žmogaus orumui, galėtū būti pažeminta ir jo garbė. Su šiuo teiginiu galima būtų pasiginčyti. Manytina, kad žmogus pajėgus pats vertinti savo poelgius, neatsižvelgiant į kitų asmenų nuomonę. Taigi yra galimos situacijos, kai tam tikrus savo veiksmus žmogus įvertina negatyviai, tačiau aplinkiniams iš šono tai atrodo priimtina. Tokiu atveju ir žmonės, tai pastebėdami, pradėda neigiamai vertinti asmenį, kuris pats nusiledio savo akyse.

                   Sąvoka „garbė“, kaip viena iš bendražmogiškų vertybių, yra susijusi su žmogaus asmenybe, jo veiksmais ir moraliniais principais. Apie žmogaus garbę galima šnekėti vertinant jo elgesį  šeimoje, kolektyve, bendruomenėje. Pagal dabartinį lietuvių  kalbos žodyną garbė – visuomenės pripažistama pagarba asmeniui už nuopelnus³.  Kitais žodžiais – tai moralinės sąmonės sąvoka, su kuria visuomenė gali įvertinti konkretaus žmogaus socialinį vertingumą, jo vietą pasaulyje.

                   Orumas yra vidinė moralinė kategorija, reiškianti žmogaus asmenybės saviagrbą. Tai yra neatsiejama kiekvienos asmenybės dalis, kurios pagrindinė savybė yra gerbti save neatsižvelgiant į kitų žmonių nuomonę. Anot jau minėto lietuvių  žodino, žodis orus reiškia turintį vidinę pagarbą, jaučianti savo vertę. Taigi orumas – tai asmens savo vertingumo kitų  atžvilgiu supratimas.

2.  Garbės ir orumo gynimas pagal Lietuvos Republikos teisės aktus

                   Remiantis Lietuvos Aikščiausiojo senato nutarimu, asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės. Tai įpareigoja teismus, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo bylas, derinti konstitucines nuostatas - teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti, skleisti informaciją bei idėjas  ir teisę į garbę, orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal minėtą nutarimą garbė- viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas- asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas.⁴ LR Konstitucijos 21 straipsnis nurodo, kad žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.⁵ Tuo pačiu metu LR Konstitucija laiduoja teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėja. Tačiau ši teisė nėra visiškai absoliuti ir ją realizuojant privalu laikytis kitų įstatymų nuostatų, nes už asmens garbės ir orumo pažeidimą gali būti taikoma teisinė atsakomybė. Patebėtina, kad kaip tarptautiniai dokumentai, taip ir LR Konstitucija tik deklaruoja arba garantuoja teises į garbę ir orumą, tačiau realaus įgyvendinimo mechanizmo nenustato. Pati atsakomybė už minetų teisių pažeidimą yra numatyta LR Civiliniame (toliau LR CK) ir LR Baudžiamajme kodeksuose (toliau LR BK). Asmuo turi teisę ginti savo garbę bei orumą kreipdamasis į teismą su civiliniu ar baudžiamuoju ieškiniu bei reikalaudamas paneigti paskleistus duomenis.

                   Garbės ir orumo pažeidimas, kaip civilinės teisės pažeidimas, yra įtvirtintas LR CK 2.24 str. Atsižvelgiant į šį straipsnį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Remiantis šiuo straipsniu, asmuo turi tesę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu LR BK nereglamentuoja žalos atlyginimo. LR BK, už 154 ir 155 straipsniuose numatyta šmeižimą ir įžeidimą, nustato atsakomybes priemones, pagal kurias kaltininkas gali būti nubaustas, bauda, viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu.

                   Pastebėtina, kad asmuo, kurio garbė ar orumas buvo pažeminti, pats pasirenka kokiu būdu ginti savo teises – civiline arba baudžaimąja tvarka. Manytina, kad tai priklauso nuo tikslo, kurį nori pasiekti nukentėjusis – tiesiog atgauti kompensaciją arba dar papildomai ir nubausti asmenį, priversti jį atsakyti už savo veiksmus arba netgi atkeršyti. Tačiau nei vienam politiniam, visuomeniniam veikėjui arba tiesiog paprastam valstybės piliečiui ne karta buvo kilęs klausimas, ar ant tiek garbės ir orumo pažeidimai yra pavojingi visuomenei, kad už juos reikia skirti aukščiau minėtas bausmes. Ar nėra taip, kad baudžiamajame įstatyme numatytos nuostatos pačios savaime pažeidžia kitas asmens prigimtines teises, tokias, kaip saviraiškos teisę arba teisę skleisti informaciją. Nacionalinės teismų administracijos pranešimo duomenimis, norinčių ginti savo garbę ir orumą būtent baudžiamąja tvarka. Nuo 2008 metų šmeižimo ir įžeidimo bylų skaičius išaugo nuo 280 iki 560. Iš vienos pusės gali atrodyti, kad piliečiai tiesiog piktnaudžiauja savo teise pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą ir kartais siekia kitokių tikslų, prieštaraujančių bendrąjai teisei. Pavyzdžiui anot A. Piesliako, „Šmeižto ir įžeidimo bylose dažnai nei kaltinamasis, nei kaltintojas nesistengia pateikti įrodymų, todėl teisėjas tampa lyg prokuroras, kuris turi susirinkti įrodymus ir padaryti sprendimą. Be to, kartais atrodo, kad šalys, skųsdamosi teismui dėl įžeidimo, siekia ne ginti savo garbę ir orumą, bet nubausti asmenį, prisiteisti neturtinę žalą, o kartais ir paspausti kitą šalį dėl vykstančio teismo proceso kitose bylose“.⁶ Šis faktas yra labai kritikuojamas ir jau ne karta buvo iškeltas klausimas dėl 154 ir 155 straipsnių dekriminalizavimo. Apie šių, o konkrečiau apie 155 straipsnio dekriminalizavimą, arba pakeitimo galimybes, bus šnekama kitame šio darbo skyriuje.

2. Šmeižimas pagal LR BK 154 straipsnį bei požymiai, atribojantys šmeižimą nuo žodžio laisvės.

                   Šmeižimas gali būti būti traktuojamas dviejais aspektais – kaip deliktas, kuriuo pagrindu galėtų būti reikalaujamas žalos atlyginimas civiline tvarka arba kaip baudžiamoji veika, už kurią asmuo gali būti traukaimas bauždiamojon atsakomybėn pagal LR BK. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad akivaidžių kriterijų, pagal kurias galima būtų atskirti šmeižimą pagal minėtus kodeksus, beveik nėra. Todėl asmenims, kurių teises yra pažesti, atitenka visiška galia spręsti, kokios kompensacijos ir kokiu pagrindu reikalauti. Darytina prielaida, kad pati sąvoka „šmeižimas“ yra būtent baudžiamojo pobudžio, nes LR CK 2.24 straipsnis nors ir reglamentuoja asmens garbės ir orumo gynimą, pati šmeižimo sąvoka čia nėra minima.  

                     Remiantis LR BK 154 str. 1d. asmuo gali būti nubaustas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų už apie kitą asmenį tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, kurį galėtų minėtą asmenį paniekinti, pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Už asmens šmeižimą dėl sunkaus ar labai sunkaus nusiklatimo padarymo arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, gali būti baudžiama  bauda, arba areštu arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. ⁷ Kitais žodžiais galima sakyti, kad šiuo atveju šmeižimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeisti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Iš karto būtina pabrėžti tai, kad ne visos netitinkančios tikrovės informacijos paskleidimas turi būti traktuojamas kaip nusilatstama veika, nes tokiu atveju galima susidūrti su žodžio laisvės pažeidimo problema. Norint nustatyti ribą, kur pasireiškimo laisvė pereina į baudžiamuoju įstatymu draudžiamą veiką, iš pradžių reikia identifikuoti ir aptarti požymius, būtinus šmeižimą kvalifikuoti pagal LR BK 154 straipsnį.

1. Informacija, kaip būtinas šmeižimo požymis.

                     Pirmasis požymis, pagal kurį šmeižimą galima būtų atriboti nuo žodžio laisvės, yra tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas apie kitą asmenį. Kaip jau buvo minėta pirmame skyriuje, saviraiškos laisvės turinį sudaro: laisvę turėti savo nuomonę ir teisė gauti ir skleisti informaciją bei idejas. Nuomonė yra asmens vidiniai vertinimai, pažiūros ir idejos. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę, laisvai ją išsakyti ir vien tai, jog asmenį įžeidė apie jį išsakytą nuomonė dar nereiškia, jog tą nuomonę išsakęs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nuomonė neturi būti klaidinama su informacija, numatyta LR BK 154 straipsnyje ir su duomenimis, numatytomis LR CK 2.24 straipnyje. Atriboti nuomonę nuo informacijos yra būtina ir svarbu, nes asmens teisės į garbę ir orumą yra ginamos LR BK, LR CK bei Visuomenės informavimo įstatymu paskelbus būtent žinias, informaciją arba duomenis, bet ne nuomones. Teisėjas, analizuodamas ieškinį dėl asmens įžeidimo, jokiu būdu negali įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti žalą už išsakytą nuomonę, net jeigu ji būtų ižeidžianti ar kelianti nerimą, nes tuo būtų pažeistas Konstitucijos 25 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str., įtvirtinantys asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

                     Remiantis LR viuomenės informavimo įstatymu, nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.⁸ Pabrėžtina, kad sąvoka „žinia“ gali būti tapatinama su LR BK 154 str. sąvoka „informacija“. Taigi atskiriant žinia (informacija) nuo nuomonės, pabrėžtina, kad kiekviena žinia gali būti patikrinama ir remtis tam tik tikromis pagrįstomis apilnkybėmis, kurios egzistuoja objektyviai. 

                    Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad norint pripažinti asmenį kaltu pagal LR BK 154 str., reikia iš pradžių nustatyti, ar tikrai ginčio esmė sudarė asmens pateikta informacija paremta tikrais faktais, kuriuos galima tam tikru būdu patikrinti, ir ar tikrai amsuo žinojo, kad ši informacija neatitinka tikrovės. Nes priešingu atveju, asmens kritiška nuomonė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

                     Išanalizavus teismų praktiką, galima pastėbėti, kad labai dažnai su ieškiniu kreipiasi žmonės, kaltindami asminis dėl pareikštos nuomonės, kurį, kaip buvo nustatyta, nėra šio nusikaltimo požymis. Kaip pavyzdį galima pateikti Skuodo rajono apilinkio teismo butartį Nr. PK-61-884/2012.⁹

                     D.R. pripažinta kalta pagal LR BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad atsiuntė A.U. žmonai žinutę: „Sveika.žvejai laukia bilieto.jei bilieto nėr, aš tada jau policijai atskleisiu išprievartavimą ir už grasinimą susidoroti ir tada jau nebus kalbos apie atleidimą, o kovosiu dėl žalos atlyginimo nes man iš ryto norvegai padės tai padaryti.daiva“, ir taip nukentėjusįjį apšmeižė, neva šis padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 1 d.

                     Prieš komentuojant pateiktą įvykį, reikėtų priminti, kad pagal LR BK 154 str. 2 dalį asmuo gali būti nuteistas už tai, kad apšmeižė asmenį už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Šiuo konkrečiuoju atveju teismas konstatavo, kad vien tik žodžio „išprievartavimas“, kuris buitinėje kalboje dažniausiai suprantamas kaip lytiškai santykiavus prieš kito asmens valią, panaudojimas žinutėje nėra pagrindas konstatuoti esant A. U. apkaltintą BK 149 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu.

                     Tačiau svarbiausia, vertinant D.R. žinutės tekstą informacijos ir nuomonės aspaketais, teismas pripažino, kad žinutėje nėra konstatuota konkrečių faktų ir duomenų, neminimi vardai ar pavardės, išskyrus pačios kaltinamosios vardą. Todėl šis tekstas vertintintinas kaip bendro pobūdžio samprotavimai ir idejos, kaip D.R. nuomonė, už ką pastaroji negali būti laikoma atsakinga pagal LR BK 154 str.

                     Panašiai įvertino situaciją ir Kauno apygardo teismas byloje Nr. 1A-16-397/2013.¹⁰ Pastaruoju metu yra dažnai susidūriama su šmeižimu internete. Įvertinus šių atvejų papltimą, bei žmonių nuomonę paie tai, darytina išvadą, kad šmeižimas internete ir relaime gyvenima turėtų būti vertinimas ir baudžiamas vienodai.

                     N.M. nuteista pagal LR BK už tai, kad internetiniame portale www.kaunodiena.lt, viešai raštu paskelbė tokio pobūdžio komentarą: „kiek žinoma, kad D. P. gaudavo pinigus nedirbdamas, tai ir gerai, kad pasamdė gerus teisininkus ir moka už darbą, o ne už aferų darymą, ką ir nustatė vieš. pirkimų tarnyba“.

                     N.M. nesutiko su tokia teismo pozicija ir tvirtino, kad ji savo komentaru norėjo tik emocionalia leksika, palyginimais bei posakiais pateikti visuotinai žinomą informaciją, tačiau nenorėjo ir neturėjo tikslo paniekinti, užgauliai pažeminti, ar kaip nors įžeisti D. P. Teismas įvertino N.M. komentarą kaip vertinamojo pobūdžio, kad tai yra nuomonė apie faktus, be to nebuvo nenustatyta, kad skleisdama tokią nuomonę, N. M. žinojo skleidžiamų teiginių neatitikimą tikrovei ir todėl žemina nukentėjusįjį, ar jį įžeidžia, tai yra, nenustatyta tiesioginė tyčia šmeižti ar žeminti kitą asmenį. Todėl buvo nuspręsta N.M. išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

                    Būtų galima pateikti dar vieną bylos pavyzdį, kur teismai iš karto nustatė šmeižimo nebuvimo faktą. Žemiau pateiktina ištrauką iš Šakių rajono apilinkio teismo nutartį Nr. PK-4-876/2011.¹¹

                    A. D. buvo kaltinamas pagal LR BK 154 straipsnį tuo, kad 2006 rugpjūčio 22 d. laikrašytje “Mūsų laikas” Nr. 60 nukentėjusįjį J. K. šmeižė, tai yra nurodė, kad yra apleisti pastatai., transporto priemonės statomos kieme yra be techninės apžiūros, ne kartą degė kombainas, važinėja naktį ir tuo kelia grėsmę saugaus eismo keliu dalyviams, tvirtina, kad nukentėjusysis 2006 m. rugpjūčio 10 d. buvo apsvaigęs nuo narkotikų, ar alkoholio, 2006 m. rugpjūčio 10 d. neleido pravažiuoti, nurodė, jog nukentėjusysis ketino jį surišti ir sudeginti, teigia, kad nėra saugu šalia įsikūrusiams grūdų sandėlyje laikyti grūdines kultūras. Dėl šių veiksmų nukentėjusiajam pablogėjo sveikata, svaigsta galva, pykina, negali susikaupti, mąstyti, dirbti fiziškai, aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, nepriima į darbą darbdaviai, tad patyrė neturtinę 35 000 Lt žalą.

                     A. D. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad apšmeižti nenorėjo. Rašė jam daug laiškų, tačiau jie grįždavo neįteikti, tai nusprendė pranešti per laikraštį. Jis tik norėjo, kad J. K. susitvarkytų. Kaip ir buvo minėta auksčiau, kad skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais. Tesimas šiuo atveju konstatavo, kad A. D. nurodyti teiginiai atitinka „nuomonės“ požymius. Jis vertino tuo metu buvusius įvykius, nurodė savo požiūrį į J. K. veiklą, ir jo teiginiai yra teisingi, ką patvirtina byloje nurodyti objektyvūs faktai. Manytina, kad ši konkreti šmeižimo byla yra viena iš tų, kai nėra ne vieno pagrindo paripažinti asmenį kaltu pagal LR BK 154 str. Pastebėtina, kad šiuo atveju informacijos atribojimas yra itin akivaizdus, todėl teismui nekilo abejonės, kad A.D. visiškai neturėjo tikslo apšmeižti J.K., o tik pateikė visuomenei  savo komentarus dėl J.K. veikos arba neveikimo.

                     Išanalizavus šias ir analogiškas teismo bylas dėl šmeižimo bei ižeidimo, galima daryti išvadą, kad daugeliuose atvejuose teisėjai išteisina asmenis, kaltinamuosius padarę nusikaltimus garbei ir orumui pagal LR BL XXII skyrių. Šiuo atveju galima pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo A.Piesliako pastebėjimus dėl bylų pagal minėtą skyrių apimtį: viso Vilniaus miesto apylinkės teisme 2012 m. buvo išnagrinėtos 45 bylos, kuriose asmenys buvo kaltinami pagal BK 154 ir 155 str. Išnagrinėjus bylas buvo priimta 10 apkaltinamųjų nuosprendžių ir 20 išteisinamųjų nuosprendžių, t.y. vos ne dvigubai daugiau.¹² Tęsiant temą apie nuomonės atribojima nuo informacijos, galima pastebėti, kad būtent šiose situacijose yra daromos klaidos svąrstant klausimus dėl asmens patraukimo atsakomybėn. Todėl ne karta Lietuvos aukščiausiasis teismas (toliau LAT), nagrinėdamas atnaujintas bylas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, naikino apkaltinamuosius nuosprendžius dėl LR BK 154 straipsnį pritaikymo. Manytina, kad teismai, spręsdami tokio pobūdžio bylas, turėtu itin atsargiai analizuoti kiekvieną situaciją, ypač informacijos, kaip šmeižimo požymio, nustatymą. Nes kitu atveju padaugėtų ieškinių dėl asmens teisių į saviraišką pažeidmo, o tai yra neleistina kiekvienoje demokratinėje santvarkoje. Todėl kiekvienas teisėjas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą – garbės ir orumo apsaugą ir teisę laisvai reikšti savo mintis.

                     Toliau analizuojant informaciją, kaip būtiną šmeižimo požymį, svarbu pabrėžti, kad ji turi atitikti tam tikrą reikalavimą, t.y. informacija turi būti melaginga, neatitikti tikrovės. Atsižvelgiant į teismų praktiką, melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Manytina, kad kartu yra svarbu nustatyti, kad žmogus, skleidžiantis tokio pobudžio informaciją apie kitą asmenį turi žinoti, kad informacija yra melaginga. Asmens žinojimas, kad skleidžiama informacija yra neteisinga ir jos noras tai daryti sudaro asmens tiesioginės tyčios turinį. Taigi tuo atveju, jeigu žmogus nėra įsistikinęs, jog informacija yra klaidinga ir neturi tikslo ką nors apšmeižti, jis negali būti pripažintas kaltu pagal LR BK 154 str. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR BK 154 straipsnyje nėra minimas būtinas asmens žinojimas apie informacijos netikrumą. Manytina, kad tai gali būti pripažintas straipsnio trūkumu arba spraga, nes suteikia teismams visišką teisę interpretuoti 154 straipsnį skirtingai. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos politinis veikėjas Valentinas Mazuronis, kuris tikino, kad Baudžiamojo kodekso nuostatos ir teismų praktika rodo, jog „šmeižto“ sąvoką būtina patikslinti. Savo pranešime jis pasiūlė sukonkretinti LR BK 154 str. tūrinį pateikiant platesnę šmeižto sąvoką. Anot V. Mazuronio, iki šiol esama įstatymo nuostata ir teismų praktika rodo, jog šmeižimas ir jo požymiai yra apibrėžiami gana abstrakčiai. Įstatyme nėra konkrečiai numatyta, jog šmeižimu būtų laikoma tik tyčia ir sąmoningai padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl savo nuomonės pareiškimo. ¹³ Muzuronio manymu, straipsnio pipildymas padarys jį aiškensiu ir užkirs kelią teisėjams klaidingai aiškinti 154 straipsnį.