Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskritis – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) – Lietuvos poetas, kalbininkas; nuo 1897 m. Seinų vyskupas. Rašytojo A. Vienuolio dėdė.

Biografija

Gimė Anykščių Jurdzike, valstiečių šeimoje. 1841–1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845–1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. 1848–1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851–1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose (1853–1856 m.).

Tebedirbant Sedoje su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A. Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A. Baranauską stoti į Varnių seminariją. Tuo metu garsi Žemaitijos rašytoja K. Pronievska skatino A. Baranauską daugiau rašyti ir lietuviškai. 1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1862 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Leveno universitetuose. 1865 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1865 m. gruodį buvo atšauktas į savo vyskupystę. Iš pradžių dirbo katedros vikaru, 1867–1884 m. – Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius. 1884–1897 m. Žemaičių pavyskupis, 1897–1902 m. Seinų vyskupas.

Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju.

Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro apie 1851 m. A. Baranauskas parašė Vainą vilko ir piemenų bei Mažų dienų atsiminimus. 1853 m. spalio 27 d. dirbdamas Vainute parašė trumpą pasakėčią Góra i dolina. 1853–1854 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis Saulatekis. 1855 m. kovo 30-31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854–1855 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. Iki pažinties su Karolina Pronevska ir Kairiu Baranausko poezija buvo nereikšminga. Daugiausiai poezija užsiėmė 1855–1859 m., t. y. pažinties su Pronievska metu, seminarijos ir iš dalies akademijos studijų metu. 1856 m. rudenį susipažinęs su Kairiu ir Viksva, spalio 23 d. parašė Kairiui lietuvišką Paswiejkinimą dienoj Warduviu.

1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį, tiksliau papildė 1855 m. gegužės mėn. Pranevskos peržiūrėtą Wiersze układane przez A. J. F. Baranowskiego. Nors šį rinkinį jis skyrė tėvams, teigdamas, kad nedrįstąs jo spausdinti, tačiau rankraščio gale yra 1861 m. gegužės 4 d., Panevėžio cenzoriaus Vinco Urbanavičiaus leidimas rinkinį spausdinti. Tuo metu jam didelę įtaką darė Pronevska ir seminarijos draugai anykštėnas Kl. Kairys ir Pr. Viksva. 1857 m. parašė Dainų dainelę, kurią pirmoji išspausdino Auszra 1883 m. 1857 m. iš Varnių išvažiavo seminariją baigę Kairys (į Peterburgo dvasinę akademiją) ir Viksva (liko Lietuvoje). Išsiskirstę draugai palaikė ryšius, ragino vienas kitą lietuvybės darbui.

Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. (pirmasis atskiras leidimas – 1905 m.), poema laikoma lietuvių literatūros klasika.

1884–1900 m. kunigas susižavėjo matematika, kaip jos mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai atrado daug dėsningumų, kurie – tai paaiškėjo jau vėliau – buvo jau žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik „Baranausko formulė“ pirminių skaičių kiekiui nustatyti.

Iki 1855–1856 m. net tėvams ir broliams skirti laiškai, dienoraščiai ir eilėraščiai buvo parašyti lenkiškai. Lietuviškai rašė kaimo žmonėms skirtas daineles, giesmes ir poemas, tikybos reikalams skirtus raštus, nemažai lietuviškų laiškų prirašė kalbininkams ir lietuvių kalbos mylėtojams. Ne kalbos reikalais su kunigija ir šviesuomene mieliau susirašinėjo lenkiškai, nemėgo, kai klierikai ar kunigai į jį kreipdavosi lietuviškai. Nuo akademijos laikų bendravo su lenkų kunigais, Lietuvos dvarininkais, naujosios lietuvių šviesuomenės nemėgo. Viešai ir griežtai pasisakydavo prieš aušrininkus ir varpininkus. Savo raštuose laikėsi lenkiškų raidžių, lenkiškų barbarizmų.

Anyksciu silelis

„Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys,kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta,idealizuojama Lietuvos senovė,kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys,išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.Tarp kitko, Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų. 

Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis.Poemos sumanymas romantiškas:pavaizduoti miską,kurio jau nebėra.Poemos įžanga-trumpa viso „Anykščių šilelio“ santrauka,kurioje pajuntame nusiminimą,gėlą.Nepaisant įžangos turinio,pirmoji dalis teikia turiningo vidinio džiaugsmo,kupino gamtos vaizdavimo.Iš pradžių piešiami regiamieji vaizdai:žvilgsnis kyla nuo samanų,uogenojų,grybų iki krūmų,medžių.Ypač sudvasinti lapuočiai,kurie šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės.Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį.Ilgainiui viską nustelbia kvapai,kuriuos autorius lygina su brangiausių kvepalų mišiniu.Skaitytojus žavi vidurnakčio tylos aprašymas,kupinas naktimi išreikštos ramumos,pakylėjančios žmogaus dvasią. 
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė,tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.Viso to atgarsis-žmogaus ašaros,išlietos miške.Jausmai,atskleisti tarp ąžuolų ir eglių.Žodžiai,ištarti girdint aidui.Žmogus nepasitikėjo niekuo,tik medžių ošimu,savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu,mokančiu jį suprasti.

Antroji poemos dalis epiškesnė.Joje aprašoma Šilelio istorija nuo pagonybės laikų iki nykios dabarties.A.Baranauskas ,panašiai kaip ir S.Daukantas istoriniuose veikaluose protu ir širdimi suvokia,kad miškas yra lėmęs lietuvio gyvenimą,budą,charakterį.

To įrodymas-trys etapai,kuriais autorius remiasi,norėdamas atpasakot šilelio naikinimo istoriją.Pirmasis etapas pasižymi tuo,jog tuomet imta kirsti miškus.Antrasis-bado ,karo ir maro metai.Kuomet žmogus nerado,o gal net ir neieškojo kito pasirinkimo.Trečiasis pasižymi caro valdininkų prievartos pasėkme-iškirstu mišku.Visa tai aprašoma ir pavaizduojama itin jausmingai.Skaitant emocijos patenka iki širdies gelmių.Gal net giliau. 
Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.Žmonės vis mažiau prisimena patriotiškumą,kasdien gyvena vis didesnėm egoizmo apraiškom,be meilės Tėvynei.Šis faktas nuolat minimas,tačiau kasdien jis įgyja vis didesnę garantiją.

Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A.Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė žmonėms, kad lietuvių kalba nėra skurdi, todėl autorius ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lietuvių kalbos likimą. Juk iki tol, kol “atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimajai. 
„Anykščių šilelis“-tai kūrinys apie visą tautą,Lietuvą,žmogų.Ši poema-himnas gimtajai kalbai,jos grožiui.Tai nepamainomas Baranausko palikimas,jo paties reprezentacija kaip patrioto ir puikaus poeto,sukūrusio šį šedevrą.